5.

Na, štai, filmavimas baigėsi: ką tik, per tris dienas, išleidom tris milijonus frankų (500 kiloeurų). Kol dar nesutvarkytos kameros, paprašom, kad Enrike nufilmuotų reklamos „trash“ versiją. Taip, buvom apspangę, Tamara taip pat, ir Šarlis sušuko:

— Paklausykit. PAKLAUSYKIT MANĘS VISI! Listen to me, please. Kai paskutinį kartą mačiau Marką Maronjė, jis aprėkė čia esantį Oktavą — esą scenarijus, pagal kurį ką tik filmavom, yra nieko vertas ir reikia rašyt naują.

— Tai tiesa, — pridūriau. — Jis net pasakė frazę, kuri visada išliks mano atmintyje: „Niekada nebūna, kad nebūtų įmanoma sukurt geriau“.

— Ponios ir Ponai, Ladies and Gentlemen, nejaugi nekreipsime dėmesio į paskutinę mirusiojo valią?

Technikai neatrodė labai užsidegę. Po keleto derybų su tėvė-prodiusere ir Enrike vis dėlto buvo nutarta greitai nufilmuot „agentūros“ versiją, nekeičiant kadruotės, su kamera ant pečių, „Dogmos“ stilium (tą žiemą viskam, kas nufilmuota „namų video“ stilium, buvo klijuojama ta intelektualiai daniška etiketė).

Štai kokia išėjo „Lieknučio“ versija pagal „Dogmą“: Tamara vaikštinėja teku dekoruotoje aplinkoje, verandoje grakščiai nusivelka marškinėlius, pasižiūri į kamerą, jau nuoga iki pusės, tepasi jogurtą ant skruostų ir krūtų. Apsisuka ant kulno, basa nubėga į sodą ir ima šaukti lengvajam jogurtui: „Lieknuti! Aš tave suėsiu!“, tada voliojasi ką tik nudažytoje žolėje, jos krūtys ištepliotos žaliais dažais ir „Lieknučiu“, ji dejuodama nusilaižo baltą sūrelį nuo viršutinės lūpos (kamera priartina veidą, kuriuo teka produktas): „Mmmm... Lieknutis. It’s so good when it comes in your mouth“[32].

Koks talentas. Nusprendėm nusiųsti šią versiją Pasauliniam Kanų reklamos festivaliui, nepristatę jos Madone. Jei gausim Liūtą, Diuleris bus priverstas ploti.

Maronjė būtų įvertinęs tokį atsidavimą. Galim grįžt į Paryžių ramia sąžine ir įsikurti dar šiltoje jo kėdėje. Bet Šarliui to negana, jis — dar labiau nei bet kada nenugalima tvirtovė. Tą patį vakarą išsitempė mus į tikrą žygį, kurį, deja, esu priverstas čia atpasakoti.